Šilkinė skarelė – „Pavasaris“

„Čiurlionis savo patirtį vadino pasaulio potvyniu. „Visi žmonės miega giliu miegu ir nežino, kad yra paskendę“. (...) Žmonės yra užmigę, paskendę menkniekiuose ir nežino, nemato, nejaučia tikrųjų gyvenimo esmės vertybių. Nemato nė pačios esmės. Pešasi, ginčijasi dėl šūdniekių. Dievo kūrinys tapo iškamša, prikimšta visokių šiukšlių. Toks bevalis, kad kiekvienas gudruolis gali jį paveikti ir tampyti mažais šniūreliais, kaip nori. (...) Niekas negalėtų geriau to atvaizduoti, kaip Čiurlionis savo „Pavasario sonatoj“. Tie malūnai ir malūnėliai, kalneliai, ant kurių sunkūs, tamsūs, kieti malūniukai sėdi, toli vienas nuo kito atsiskyrę. Kiek mažai vėjelio jie pagauna, atrodo, ir tie sparneliai sustingę. Žiūrėk į ta didelį, spalvingą malūną!
Vienas jis? Oi, ne! Jį siekia kito ar kitų malūnų sparnai. (...) Gal reikia malūno sparnus kelti į svaiginančius aukščius, kad vėjai, tikri vėjai juos glamonėtų. Kas tie tikri vėjai? Kas jie? Gal tie vėjai plaukia iš ten, kur yra žinojimas, pažinimas, eksperimentiniam mokslui visai neprieinamas? (...) Didelis malūnas su begaliniais sparnais yra vizionierius, pats Čiurlionis. Tie malūnėliai – paprasti žmogeliai. Jų kieti, tamsūs sparneliai nesiekia Čiurlionio, kurio sparnai valdo ir priklauso erdvėms, tikroms erdvėms, kas žmogeliui skenduoliui girdisi kaip svaičiojimai. Gi dvasinių erdvių malūnui visas gyvenimas yra tik kietai surišta svaičiojimų grandinė, be mažiausios kibirkštėlės tikros šviesos. Viskas šešėliai“.

Dailininko ir mąstytojo Leono Urbono mintys, paskelbtos Vytauto Landsbergio knygoje „Debesies laivu“.